SAUGAUVAIKA.LT
Kasmet Lietuvoje įvyksta apie 600 eismo įvykių, kuriuose nukenčia vaikai. 2017 m. tokių užfiksuota 591, iš kurių 147 įvyko dėl pačių vaikų kaltės. Buvo sužeisti 638 vaikai, 7 žuvo. Apie pusė transporto įvykiuose patiriamų traumų yra sunkios, kurias prireikia gydyti stacionare. Daugiausia stacionare gydomos galvos traumos, pečių lanko ir rankų, klubų ir kojų, stuburo ir kt. traumos. Siekiant išvengti žūčių ir traumų eismo įvykių metu ar bent jau sumažinti jų skaičių, reikia paisyti pėsčiųjų, nemotorinių ir motorinių transporto priemonių vairavimo ir keleivių vežimo taisyklių reikalavimų.
Transporto įvykiuose vaikai nukenčia ir dėl savo, ir dėl tėvų ar globėjų atsakomybės stokos, ir dėl kitų neatsakingai besielgiančių eismo dalyvių kaltės. Besirūpinant vaikų saugumu gatvėje, reikėtų atkreipti dėmesį, dėl ko vaikai labiau pažeidžiami nei suaugusieji.
• Eikite kuo toliau nuo važiuojamosios kelio dalies krašto.
• Eidami šaligatviu ar kelkraščiu, pereidami gatvę, visada laikykite mažametį vaiką už rankos ir veskite kuo toliau nuo važiuojamosios kelio dalies krašto, kad pravažiuojančios mašinos jo neužgautų arba vaikas, staiga paleidęs ranką, nepatektų po automobiliu.
• Einant pėsčiųjų perėja, netgi degant žaliam šviesoforo signalui, būtina įsitikinti, ar tikrai visi automobiliai sustojo praleisti.
• Būtina stebėti ir sankryžoje susikertančius kelius, pamatyti besiruošiančius sukti automobilius.
• Jei reikia pereiti važiuojamąją kelio dalį ten, kur nėra pėsčiųjų perėjos, reikėtų pasirinkti kuo atviresnę vietą, kur pats gerai matytum aplinką ir būtum matomas pravažiuojančių automobilių vairuotojų.
• Perspėkite vaiką, kad nebėgtų staiga į gatvę, pamatęs kitoje pusėje draugą. Galima tiesiog susišūkauti ir susitarti susitikti.
• Patikrinkite, ar vaiko dėvimas atšvaitas tikrai yra matomas. Skatinkite vaiką patį išsirinkti jam patinkantį atšvaitą, kurį vėliau noriai naudotų. Pirkite vaikui drabužius, avalynę, kuprines, prie kurių jau yra pritvirtinti atšvaitai.
• Išaiškinkite vaikui, kad jis pats atsakingas už savo saugumą. Pats turi mokytis apsižiūrėti ir įvertinti situaciją gatvėje. Draugų būrys negarantuoja saugumo gatvėje, jei kiekvienas nesielgs atsakingai.
• Perspėkite, kad ir suaugusieji ne visada elgiasi gatvėje pagal taisykles. Todėl būtina būti budriems ir nesekti blogu pavyzdžiu.
• Mokykite, pamačius autoavariją ar pačiam patekus į eismo įvykį, įsidėmėti automobilio numerį, pranešti apie įvykį tėvams ir pagalbos tel. 112.
Pėstieji privalo eiti šaligatviais arba pėsčiųjų takais dešine puse, o ten, kur jų nėra, – kelkraščiu. Jeigu šaligatvio, pėsčiųjų tako, kelkraščio nėra arba jais eiti negalima, leidžiama eiti viena eile važiuojamosios dalies pakraščiu.
Organizuotą vaikų iki 16 metų grupę vesti leidžiama tik šaligatviais arba pėsčiųjų takais, o ten, kur jų nėra, – ir kelkraščiu, bet tik šviesiuoju paros metu, kai matomumas geras, ne daugiau kaip 2 eilėmis prieš transporto priemonių judėjimo kryptį (kai tai saugu) ir lydimą ne mažiau kaip 2 suaugusiųjų (ne jaunesnių kaip 21 metų). Lydintys asmenys turi eiti kolonos priekyje ir gale ir vilkėti ryškiaspalves liemenes su šviesą atspindinčiais elementais. Rekomenduojama ryškiaspalves liemenes su šviesą atspindinčiais elementais vilkėti visiems kelkraščiu einantiems organizuotos grupės vaikams.
Kelkraščiu arba važiuojamosios dalies pakraščiu einantys arba kelkraščiu riedučiais, riedlentėmis, paspirtukais važiuojantys pėstieji turi judėti prieš transporto priemonių važiavimo kryptį.
Į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų perėjomis, o kur jų nėra, – sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją.
• Pėstieji neturi peržengti perėjos ribų.
• Nespėjusieji pereiti važiuojamosios dalies turi stovėti saugumo salelėje.
• Kai matomumo zonoje perėjos ar sankryžos nėra, leidžiama eiti per kelią stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose ir tik įsitikinus, kad tai saugu.
• Artėjant specialiajai transporto priemonei su įjungtais mėlynais ir raudonais (arba tik mėlynais) švyturėliais ir specialiaisiais garso signalais, pėstieji privalo nedelsdami pasitraukti iš važiuojamosios dalies.
• eiti per važiuojamąją dalį tose vietose, kur yra transporto ar pėsčiųjų atitvarai, o gyvenvietėse – ir ten, kur yra skiriamoji juosta (išskyrus pėsčiųjų perėjas ir sankryžas);
• eiti skiriamąja juosta arba greta jos važiuojamosios dalies pakraščiu;
• eiti automagistrale ar greitkeliu;
• išeiti iš už stovinčios transporto priemonės ar kitos kliūties, trukdančios apžvelgti vietą, neįsitikinus, kad nėra artėjančių transporto priemonių;
• eiti dviračių takais;
• pasišalinti iš eismo įvykio vietos, jeigu pėstieji yra susiję su juo;
• važiuoti riedučiais, riedlentėmis, paspirtukais važiuojamąja dalimi.
• Pėstieji, eidami neapšviestu kelkraščiu arba važiuojamosios dalies kraštu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, privalo neštis šviečiantį žibintą arba vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba būti prie drabužių kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje prisisegę atšvaitą.
• Juostinius atšvaitus reikia nešioti ant rankos, dviratininkams – ant kojos.
• Pakabinami atšvaitai prisegami viršutinio drabužio kišenėje ir einant keliu tamsoje iš kišenės išimami arba prisegami dešinėje pusėje.
• Atšvaitai efektyviausi, kai jie yra automobilio žibintų aukštyje.
• Neturintys atšvaito pėstieji privalo neštis šviečiantį žibintą ar vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais.
Dažnai dviratininkų traumos būna susijusios ne tiek su kelių eismo įvykiais, kiek būna pačių vaikų žaidimo, triukų, važinėjimo per greitai ar pusiausvyros praradimo pasekmė. 2017 m. sunkesnes traumas, kurias prireikė gydyti stacionare, važiuodami dviračiu patyrė 9 0–4 metų amžiaus vaikai, 54 5–9 metų amžiaus vaikai, 80 10–14 metų amžiaus vaikų, 35 15–17 metų amžiaus vaikai.
• Dviratis turi būti vaikui tinkamo dydžio. Vaikai neturi gerų įgūdžių ir jų koordinacija nėra pakankama, kad galėtų suvaldyti per didelį dviratį. Dėl to jie gali nukristi. Sėdėdamas ant dviračio dviratininkas turėtų abiem rankomis liesti vairą ir abiem kojų pėdomis liesti žemę.
• Pirmasis vaiko dviratis turėtų būti su kojiniais stabdžiais, kadangi vaiko rankų raumenys ir koordinacija gali būti nepakankamai išvystyti, kad jis efektyviai stabdytų rankiniais stabdžiais.
• Atšvaitai ir šviesos turi atitikti Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Kuo daugiau atšvaitų, tuo geriau.
• Atstumas tarp vaiko tarpukojo ir dviračio viršutinės kartelės, kai vaikas stovi apžergęs dviratį, turėtų būti nuo 2,5 iki 5 centimetrų, jei tai plento dviratis, ir nuo 7 iki 10 centimetrų, jei tai kalnų dviratis. Sėdynė turėtų būti nugaros lygyje. Sėdynės aukštis turėtų būti sureguliuotas taip, kad numynus pedalą iki žemiausio taško kojos sąnarys būtų ištiestas, bet neįsitempęs.
• Prieš pradedant važiuoti patikrinkite oro slėgį padangose ir ar veikia stabdžiai.
• Dviračio vairuotojui leidžiama važiuoti keliu tik tvarkingą stabdį ir garso signalą turinčiu dviračiu.
• Dviračio gale turi būti raudonas šviesos atšvaitas arba raudonos šviesos žibintas, iš abiejų šonų – oranžiniai šviesos atšvaitai, pritvirtinti prie ratų stipinų.
• Važiuodamas važiuojamąja kelio dalimi, dviračio vairuotojas privalo dėvėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba dviračio priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o gale – raudonos šviesos žibintas.
• Važiuojant keliu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, dviračio priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o dviračio gale – raudonos šviesos žibintas, dviračio vairuotojas privalo dėvėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais.
• Dviračio vairuotojas (keleivis) iki 18 metų, važiuodamas (vežamas) keliu, privalo būti užsidėjęs ir užsisegęs dviratininko šalmą.
• Važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims, o išklausiusiems Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos nustatytą mokymo kursą ir turintiems mokyklos išduotą pažymėjimą, – ne jaunesniems kaip 12 metų asmenims.
• Prižiūrint suaugusiajam, važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims.
• Gyvenamojoje zonoje dviračių vairuotojų amžius neribojamas.
• Važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais, pėsčiųjų ir dviračių takais arba dviračių juostomis, o kur jų nėra, – tam tinkamu (su asfalto arba betono danga) kelkraščiu. Kai kelyje nėra dviračių tako, pėsčiųjų ir dviračių tako arba dešinėje kelio pusėje nėra dviračių juostos, kelkraščio, taip pat tais atvejais, kai jais važiuoti negalima (duobėti ir panašiai), leidžiama važiuoti šaligatviu arba viena eile važiuojamosios dalies kraštine dešine eismo juosta, kuo arčiau jos dešiniojo krašto. <...> Važiuodamas kelkraščiu, pėsčiųjų ir dviračių taku, šaligatviu, dviračio vairuotojas privalo duoti kelią pėstiesiems, neturi jiems trukdyti ar kelti pavojaus, o pro pat pėsčiąjį leidžiama važiuoti greičiu, kuris yra artimas pėsčiojo judėjimo greičiui, paliekant tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus.
• Dviračio vairuotojui, važiuojančiam važiuojamąja dalimi, prireikus pasukti į kairę, apsisukti ar pervažiuoti į kitą kelio pusę, rekomenduojama nulipti nuo dviračio ir kirsti važiuojamąją dalį vedantis dviratį.
• Dviračio vairuotojas, norėdamas kirsti važiuojamąją dalį ten, kur eismas nereguliuojamas, privalo praleisti važiuojamąja dalimi važiuojančias transporto priemones, išskyrus tuos atvejus, kai kerta išvažiavimus iš šalia kelio esančių teritorijų, gyvenamosios zonos, kiemo, stovėjimo aikštelės, kai kerta važiuojamąją dalį, į kurią kiti vairuotojai suka.
• Dviračio vairuotojui dviračio juosta arba kelkraščiu leidžiama važiuoti tik ta pačia kryptimi, kuria vyksta kitų transporto priemonių eismas gretima eismo juosta.
• Dviračių taku ar dviračių juosta dviračio vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau tako ar juostos dešiniojo krašto. Jeigu pėsčiųjų ir dviračių take ar šaligatvyje horizontaliuoju ženklinimu (dviračio simboliu) yra paženklinta dviračių eismui skirta tako (šaligatvio) dalis, dviračio vairuotojas privalo važiuoti tik ja ir kuo arčiau jos dešiniojo krašto.
• Vietose, kur eismą reguliuoja šviesoforai, dviračių vairuotojai privalo paisyti šviesoforų su dviračio simboliu, o kai jų nėra, – transporto šviesoforų signalų.
• važiuoti važiuojamąja dalimi, jeigu įrengti dviračių takai;
• važiuoti automagistralėmis ir greitkeliais;
• važiuoti nelaikant bent viena ranka vairo;
• būti velkamiems kitų transporto priemonių;
• važiuoti įsikibus į kitas transporto priemones;
• kirsti važiuojamąją dalį važiuojant pėsčiųjų perėjomis;
• vežti keleivius, jeigu nėra įrengtų specialių sėdėjimo vietų;
• vilkti kitas transporto priemones, išskyrus tam skirtas priekabas.
• Jei norite kirsti gatvę, turite nulipti nuo dviračio ir persivesti jį per pėsčiųjų perėją.
• Tai negalioja specialioms dviračiams juostoms, kertančioms važiuojamąją kelio dalį. Jos paprastai nudažomos žalia spalva. Jei nėra specialiai dviračiams skirtų šviesoforų, važiuoti tokia juosta galima tik praleidus kertamuoju keliu važiuojančias transporto priemones.
• Dviratininkų šalmai sumažina galvos traumų ir smegenų sužeidimo tikimybę 88 proc., veido traumų riziką – 65 proc., įskaitant ir susidūrimus.
• Pirkite vaiko galvai pritaikytą šalmą ir užtikrinkite, kad jis visada jį dėvėtų važiuodamas dviračiu.
• Mažesniems vaikams, taip pat vaikams, neturintiems gerų įgūdžių, be šalmo, dar patartina dėvėti rankų ir kojų apsaugas.
• Važiuojantis dviračiu vaikas turi būti matomas kitų. Vaikus geriau aprengti neoninės, fluorescencinės ar kitos ryškios spalvos drabužiais.
• Važiuodami dviračiu vaikai visada turėtų rankas laikyti ant vairo. Knygas ir kitus daiktus jie turėtų vežtis ant dviračio bagažinės ar krepšyje.
• Vaikai turėtų būti itin atidūs ir saugotis pavojų, tokių kaip duobės, žvyras, balos, nukritę lapai ar gyvūnai. Visi šie pavojai gali tapti avarijos priežastimi. Jei vaikai važinėjasi grupelėmis, tai priekyje važiuojantis vaikas pastebėjęs kliūtį turėtų garsiai pranešti apie tai kitiems vaikams.
• Reikia vengti važinėtis dviračiu naktį, nes tai yra labai pavojinga ir reikalauja specialių įgūdžių ir specialios įrangos, kurios dauguma jaunųjų vairuotojų neturi.
• Vaikai turėtų būti išmokyti pagrindinių saugos taisyklių.
1. Smūgis į pravertas automobilio dureles. Vienas dažniausių eismo įvykių, į kuriuos pakliūva dviratininkai – kai jie nepastebi sustojusio automobilio ir atsitrenkia į staiga atidarytas dureles. Čia turėtų būti atsargūs tiek automobilių, tiek dviračių vairuotojai – vieni atsidaryti dureles tik apsižvalgę, antri nuolat stebėti, kas vyksta priešais dviratį ir pasilikti laiko sustoti.
2. Važiavimas dviračiu prieš eismą.
Važiuodami automobilių keliu, dviratininkai privalo judėti ta pačia kryptimi kaip ir automobiliai. Deja, kartais dviratininkai važiuoja prieš eismą ir taip sukelia pavojų ne tik sau, bet ir automobilių vairuotojams. Juk taip juos pastebėti sudėtinga, o susidūrus greitis būna labai didelis.
3. Kliūties lenkimas.
Jei važiuojant dviračiu priešakyje staigiai išniro kliūtis, jokiu būdu staigiai neapvažiuokite jos iš kairės. Taip jus gali nutrenkti automobilis. Tai darykite tik apsižvalgę ir įsitikinę, kad jus praleidžia.
Automobilių vairuotojams taip pat reikia atsargiai apvažiuoti dviratininkus, maždaug 1,5 metro atstumu nuo jų. Taip pat labai atsargiai elgtis, jei reikia sukti į dešinę, o šalia važiuoja dviratininkas – geriau jį praleisti, kad nesusidarytų avarinė situacija.
4. Važiavimas per perėją.
Pagal Kelių eismo taisykles, važiuoti per pėsčiųjų perėją draudžiama. Reikia nulipti nuo dviračio ir persivesti jį per perėją.
5. Sustojimas nematomoje zonoje.
Dviratininkai dažnai sustoja prie perėjos šalia automobilių ir taip jų vairuotojams yra sunkiai matomi ir tampa avarinių situacijų aukomis. Čia turi būti atsargūs tiek automobilių vairuotojai, tiek dviratininkai.