Bendrai apie sužalojimus

Sužalojimas yra ūmus, stiprus mechaninis, cheminis, terminis, elektros ar jonizuojančios radiacijos poveikis žmogaus kūnui, kuris viršija žmogaus tolerancijos slenkstį. Yra skiriamos dvi didelės sužalojimų grupės – tyčiniai ir netyčiniai sužalojimai.

Tyčiniai sužalojimai apima visus smurtinius sužalojimus – kitų asmenų smurtą, karus, savęs žalojimą, vaikų nepriežiūrą. Jų prevencijai reikalingas bendras socialinių darbuotojų, psichologų, teisėsaugos, sveikatos priežiūros specialistų ir daugelio kitų visuomenės narių darbas. Netyčiniai sužalojimai – transporto įvykiai, nukritimai, skendimai, nudegimai ir kt. Šiuo atveju dažnai vartojamas terminas „nelaimingi atsitikimai“, tačiau pastebėtina tai, kad jis nėra teisingas. Pasaulio sveikatos organizacija teigia, kad visi sužalojimai yra nuspėjami ir jų galima išvengti, jie nepriklauso nuo sėkmės veiksnio. Dėl šios priežasties terminas „nelaimingi atsitikimai“ yra nevartotinas. Taigi, netyčiniai sužalojimai yra nuspėjamų ir išvengiamų įvykių rezultatas.

Sužalojimų prevencija yra veiksmai ar intervencijos, skirtos užkirsti kelią sužalojimų atsiradimui. Prevencijos tikslas – sumažinti sužalojimų skaičių ir rimtumą. Svarbu nustatyti galimas grėsmes vaiko aplinkoje ir pakeisti aplinką ar elgesį.

Vaikų raidos ypatumai ir sąsajos su sužalojimais

Jungtinių Tautų organizacija 1989 m. paskelbė, kad vaikas yra asmuo iki 18 metų amžiaus. Per pirmuosius 18 gyvenimo metų vyksta intensyvus fizinis, intelektinis, emocinis vystymasis, todėl vaikai nėra tik maži suaugusieji – jie turi specifinių poreikių.

Pagrindiniai fiziniai skirtumai tarp vaikų ir suaugusiųjų:

• child_friendlyVaikai yra mažesni. Šis skirtumas lemia tai, kad vaikams kyla didesnė rizika patirti tam tikrus sužalojimus, pavyzdžiui, nukentėti eismo įvykyje, nes transporto priemonių vairuotojams yra sunkiau juos pastebėti.
• child_friendlyVaikų oda yra plonesnė. Dėl šios priežasties vaikų oda nudega greičiau, giliau ir žemesnėje temperatūroje nei suaugusiųjų oda.
• child_friendlyVaikų kvėpavimo takai yra mažesni ir siauresni, dėl to jie gali paspringti smulkesniais dalykais nei suaugusieji.
• child_friendlyVaikų kūno proporcijos yra kitokios nei suaugusiųjų, pavyzdžiui, jų galva yra santykinai didesnė nei kūnas: dėl šios priežasties jiems sunkiau išlaikyti pusiausvyrą, o tai lemia didesnį nukritimų pavojų. Be to, vaikų kūno paviršiaus ir tūrio santykis yra didesnis nei suaugusiųjų ir dėl to jiems yra didesnė grėsmė prarasti skysčius dėl nudegimų, didesnė rizika apsinuodyti nuodingomis medžiagomis.

Priklausomai nuo vaikų amžiaus ir raidos stadijos, jie skiriasi savo judėjimo galimybėmis. Per pirmuosius kelerius gyvenimo metus vaikai tik pradeda mokytis judėti. Šiuo tarpsniu jie pradeda ropinėti ir mokytis vaikščioti, vėlyvojoje vaikystėje ir paauglystėje vaikų judėjimas jau kaip ir suaugusiųjų, dėl to ir patiriami sužalojimai yra panašūs į suaugusiųjų.

Tiek vaikų mąstymas, tiek pažinimo gebėjimai vystosi su amžiumi. Pavyzdžiui, vienerių metų vaikas negali vizualiai suvokti didelių aukščių ir nukritimo rizikos, o paauglys gali įvertinti didelį aukštį ir suvokti riziką, tačiau sąmoningai elgtis rizikingai. Nuo kūdikystės iki paauglystės vaikai turi skirtingą priklausomybės ir nepriklausomybės laipsnį. Kūdikystėje ir ankstyvojoje vaikystėje vaikai praktiškai visiškai priklauso nuo savo globėjų. Vaikams augant, jie tampa vis labiau nepriklausomi, o po pirmojo gyvenimo dešimtmečio yra beveik visiškai nepriklausomi. Atsižvelgiant į nepriklausomybės laipsnį, vaikams kyla įvairaus laipsnio ir pobūdžio sužalojimų rizika.